Jūsų mažylis - jau pirmokas

Labai svarbus sėkmingos adaptacijos ženklas, rodantis, kad vaikas jau įsiliejo į mokyklos bendruomenę, – pasitenkinimas tarpusavio santykiais su klasiokais bei mokytojais.

KAIP ELGTIS, KAI NAMUOSE PIRMOKAS?

1. Nuo pat pirmų dienų nereikėtų ruošti pamokėlių kartu su pirmoku, ir juo labiau – ruošti už jį. Pakanka porą kartų prisėsti šalia, ir jis norės, kad tai tęstųsi metų metus. Ir nereikia po to stebėtis, kad jums grįžus vakare iš darbo, vaikas dar nebuvo prisėdęs prie namų darbų, motyvuodamas tuo, kad suaugusių nebuvo namuose. Arba kad jis nesuprato mokytojos užduoties. O kam klausytis? Juk vakare tėveliai jam viską iš naujo paaiškins. O būna ir taip, kad sulaukiama argumentų: „O tu man šito nepaaiškinai“ arba „Tu pati neteisingai išsprendei“. Nereikia pasiduoti vaiko įkalbinėjimams, arba patiems piršti savo pagalbą. Tai verčia vaiką patikėti, kad jis vienas pats yra bejėgis. Iškart paaiškinkite mokinukui, kad jūs turite savo darbus, kuriuos išmanote, o jis turi savo „darbą“ – mokslus. Ir kiekvienas iš jūsų esate atsakingas už savo darbą.

2. Jei vaikas neprašo, nereikėtų reguliariai tikrinti jo namų darbų. Be abejo, vaikui kartais prireiks jūsų pagalbos, bet tai neturi peraugti į sistemą, kur atsakomybė už visas padarytas klaidas perkeliama ant tėvelių pečių. Daugiau nei pusė visų mokinių negali atsikratyti šio blogo įpročio net ir vyresnėse klasėse. 

3. Pasistenkite neįkyrėti vaikui savo klausimais ir priekaištais dėl įvertinimų. Kaži ar atsiras tėvų, kurie, grįžę iš darbo, pirmiausiai nepaklausia vaiko: „Ar jau paruošei pamokas? Kiek šiandien gavai?“ Vaikui pamažu susidaro įspūdis, kad suaugusiems svarbu tik jo pažymiai, o ne jis pats. Šio amžiaus vaikui įvertinimas nėra pirmoje vietoje. Jis per dieną patiria daugybę naujų ir pačių įdomiausių dalykų, todėl jam norisi tuo pasidalinti su tėveliais. Tačiau mama su tėčiu vis domisi balais, jiems kažkodėl atrodo, kad taip jie rūpinasi mokinuku, moko disciplinos ir padeda greičiau adaptuotis mokykloje. Tačiau sulaukiama atvirkščio efekto: vaikai pyksta, daro viską, bet tik ne ruošia pamokas... Geriau grįžę paklauskite ne apie balus (jis ir pats apie juos papasakos), o apie tai, kas įdomaus nutiko mokykloje? Kas sekėsi lengviau, ir kas sunkiau? Gal kažkas nepatiko? Taip jūs surinksite žymiai daugiau informacijos, vaikas neužsisklęs. O svarbiausia, parodysite vaikui, kad jūs su  juo išvien, esate šalia ir pasiruošę padėti bei paguosti. Dažniausiai vaikui reikia ne paaiškinti užduotį, o paprasčiausio dėmesio. Su užduotimis jis ir pats susitvarkys!

4. Stenkitės vaiko nekritikuoti, kai jis ruošia pamokas. Tokios frazės, kaip: „Jei atidžiau klausytumei per pamoką, galėtum atlikti užduotį“ arba „Jei nuolat nesiblaškytum, jau seniai būtum paruošęs visas pamokas“visai nepadeda jam susikaupti. Jos pamažu sunaikina vaiko pasitikėjimą savimi ir tik dar labiau prailgina užduočių atlikimo laiką.

5. Patogiausią laiką pamokų ruošai geriausia pasirinkti kartu su vaiku. Tegu jis pasijunta aktyvus ir lygiavertis, sprendžiant šį klausimą. Patikėkite, niekas taip nedisciplinuoja, kaip dalyvavimas taisyklių kūrime lygiomis teisėmis su tėvais. Tokiu būdu režimas nebus vaikui primestas iš viršaus (kas tik sustiprina negatyvizmą). Nereikėtų nustatyti griežtos schemos: „Pirmiausiai – pamokos, o po to – visa kita“. Juk jums nereikia, kad pamokų ruoša būtų priimama kaip bausmė? Pavyzdžiui šiltu oru po pamokų geriausia pasivaikščioti ir tik po to sėsti prie namų darbų. O žiemą geriausia iškart paruošti pamokas, o po to žiūrėti TV, žaisti.

6. Jei vaikas mokykloje susiduria su išties didelėmis problemomis, barniai namuose ir griežta disciplina nepadės. Kai tėvai rodo pernelyg didelį susidomėjimą vaiko mokslais, vaikai dažniausiai specialiai atsisako mokytis. Tai savotiškas protestas prieš spaudimą, noras  išreikšti savo nepriklausomybę. Labai dažnai nesėkmės mokykloje, nenoras mokytis būna susiję ne su protiniais vaiko gebėjimais, o vaiko santykiais su bendraklasiais ar mokytojais. Tokiais atvejais būna sunku susigaudyti situacijoje, ypač, jei vaikas užsisklendęs dėl to, kad tėvai nuolat klausinėja apie pažymius, barasi dėl prastų balų. Tuomet geriausia kreiptis pagalbos į mokyklos psichologą. 

KOKIE VAIKAI SUNKIAU ADAPTUOJASI MOKYKLOJE?

  • Kurie šeimoje neturi aiškių pareigų;
  • Kurių tėvai neturi aiškių reikalavimų;
  • Kuriems nėra nubrėžtos aiškios leistino elgesio ribos;
  • Kurie nuolat girdėdavo, jog jis pats geriausias, nuostabiausias, protingiausias ir pan,;
  • Kurių šeimoje dažnai vyrauja konfliktai;
  • Jaunesni nei šešerių metų;
  • Kurie niekada nelankė darželio; 

 KAIP TĖVAI GALI PALENGVINTI PIRMOKĖLIO ADAPTACIJĄ?

  • Tėvams reikėtų kartu su atžala užsukti į naują mokyklą gerokai anksčiau, negu pradės ją lankyti. Nuveskite vaiką į naują vietą, pavaikščiokite koridoriais, susipažinkite su auklėtoja. Per vasarą vaikas pripras prie minties, kad lankys mokyklą, ir žinos, kas jo laukia.
  • Stebėti, kokios nuotaikos vaikas išeina į ugdymo įstaigą ir kokios grįžta. Uždaresni vaikai kartais nedrįsta pasipasakoti, su kokiais sunkumais susiduria. Atidesni tėveliai gali pastebėti, kad pasikeitė jo elgesys ar emocijos (nenori eiti į mokyklą, verkia) bei atsiradę somatiniai simptomai (galvos skausmas, pykinimas ir panašiai).
  • Paklauskite vaiko, kaip sekėsi mokykloje, stenkitės jį išklausyti, atsakyti į klausimus. Atminkite, kad vaiką labiau drąsina ne skuboti suaugusiųjų patarimai, kaip reikia elgtis, o tai, jog tėvai supranta jo sunkumus, tiesiog pabandykite įsijausti į savo vaiko situaciją.
  • Atsiradus daug naujos informacijos, vaikui gali atsirasti laikinas pasimetimas, užmaršumas tam tikrų kasdieninių įvykių. Vaiko adaptaciją galėtų palengvinti tėveliai, padėdami struktūruoti naują veiklą–mokymąsi: paaiškinti, kur ir kaip susidėti knygas, ką atlikti pirma, ką paskui. Klausti, domėtis, ką vaikas patiria, kai susirenka daug nepažįstamų vaikų, kokius vaikus jis įsidėmėjo, kuriuos prisimena vardais, su kuo norėtų sėdėti, leisti laiką po pamokų.

 

PIRMOKĖLIUI ADAPTACIJOS PERIODU GALI:

  • Pasireikšti įvairios baimės, pav.: atsiskyrimo nuo mamos, tamsos, pasilikti vienam, užmigti ir pan.;
  • Svyruoti nuotaika: entuziazmą lengvai pakeičia liūdesys, juoką – pyktis ir pan.;
  • Kamuoti neramūs, baisūs sapnai;
  • Paaštrėti miego problemos: sunku užmigti arba priešingai – nuolat norisi miego;
  • Pablogėti apetitas, skaudėti pilvą;
  • Prasidėti naktinis šlapinimasis į lovą;
  • Atsirasti įvairūs tikai: mirksėjimas, nosies raukymas, nagų kramtymas ir pan.;

 

Mokykloje pirmokėlis turėtų priprasti per porą mėnesių. Retesniais atvejais adaptacija gali užsitęsti iki pusmečio. Adaptacijos simptomai turėtų palaipsniui silpnėti ir ilgainiui visai išnykti. Jiems stiprėjant arba nenykstant, patartina kreiptis pagalbos į specialistus (psichologą, psichiatrą, šeimos gydytoją).

Tai signalas tėvams, kad vaikui reikia padėti - išsiaiškinti problemas ir bandyti jas spręsti.

 

 Sėkmingos adaptacijos ir gerų mokslo metų!!!

Parengė: Mažeikių r. Tirkšlių darželio psichologė Laima NORVAIŠIENĖ

 Šaltinis: detochka.ru; beautytime.ru